Tarptautinei nacistų koncentracijos stovyklų kalinių išlaisvinimo dienai. Smarkiai žeidžia širdį prisiminimai...

27 апреля 22 408
Tarptautinei nacistų koncentracijos stovyklų kalinių išlaisvinimo dienai. Smarkiai žeidžia širdį prisiminimai...

Aštrios vielos ritiniai, kasdieninė baimė dėl gyvybės, alinantis darbas, gyvai sudegintų žmonių pelenai... Visa tai Marijos Martinovnos Žych prisiminimai, kuri šiandien gyvena Beniakonių miestelyje. Keturiolikos metų ji tapo Kiviylio koncentracijos stovyklos Estijoje kaline, tačiau sugebėjo išgyventi ir grįžti į savo gimtinę – Danilavičių kaimą Diatlovo rajone.

Apie merginą skambiai kalbama: „Negimk graži, bet gimk laiminga“. Deja, mano pašnekovei Dievas nedavė gero likimo, tačiau ji dėl šito nesiskundžia: jis išsaugojo ją iki 95 metų.

Pirmą kartą Marija patyrė nelaimę trejų metų – neteko tėvo, kuris numirė nuo anginos. Tada neliko vietos namuose nemylimai marčiai, ne kartą senelė pakėlė ranką prieš anūkę. Nedidelė šeima Ovsianik (mergautinė Marijos Martinovnos pavardė) susimąstė apie nuosavą namą. Geraširdžiai kraštiečiai jų nepaliko, padėjo pastatyti namą.

Kad ant stalo būtų duonos kepalas, Marija apsiėmė ganyti karves. Už vieno gyvulio ganymo sezoną duodavo šešis pūdus rugių. Motina taip pat dirbo pas svetimus žmones. Jos sumanumo ir ūkiškumo dėka šeima greit atsistojo ant kojų: įkūrė savo ūkį ir jau patys padėjo skurdžiausiems kaimo gyventojams. Atrodė, gyvenk ir džiaukis, tačiau prasidėjo karas...

Gyvenimas už aštrios vielos

Kaimyninių kaimų jaunimas tapo partizanais. Tuos, kurie nespėjo, šaltyšius – kaimo seniūnas – surašė, po to visus išvežė į Novojelnią į laikiną koncentracijos stovyklą. Minutelei Marijai pasirodė viltis grįžti namo – motina ją išpirko pas policininką, bet taip išėjo, kad tas paleido į laisvę visai kitą merginą. Toliau mano pašnekovės laukė sudėtingas kelias į Kiviylio koncentracijos stovyklą Estijoje gyvulių traukiniu.

Atvykus į numatytą vietą juos apgyvendino barakuose po 20 žmonių. Jaunesnius, kaip Marija, nusiuntė kasti prieštankinius griovius.

– Vokietis vaikščiojo su guma ir mus skubindavo, kankindavo, – nuo karčių prisiminimų Marijos Martinovnos akyse pasirodė ašaros. – Taip pat į mūsų pareigas įėjo skalbti baltinius. Kartą toks pat kalinys kaip ir mes paprašė išskalbti ir jo drabužius. Fašistas tai pamatė ir ryte mus basus išvarė ant sniego ir taip mus laikė ilgą laiką...

Kai sovietų kariuomenė pradėjo sėkmingai nukauti priešą, nacistai pradėjo naikinti savo blogybių pėdsakus. Reikalas tas, kad koncentracijos stovykloje Kiviylyje buvo karo kaliniai, skirtingų tautybių atstovai, tarp jų ir žydai. Fašistai vienus kardavo, kitus degindavo, trečius kartu su gyvuliais, privogtomis gėrybėmis išsiųsdavo jūra į Vokietiją. Savo „transporto“ su tokiais pat kaip ji laukė ir Marija Žych, tačiau jų nespėjo išvežti.

– Kad laivai neatitektų sovietų kariuomenei, vokiečiai juos užminuodavo ir skandindavo. Skauda sielą, kiek pražudyta žmonių...– atsidūsta moteris, kuri pusantrų metų buvo koncentracijos stovyklos kaline.

Nepaprasta kelionė namo

Estijoje Marija Martinovna gavo pasą, apsidžiaugė, kad grįš namo. Tačiau buvusius kalinius atvežė į užnugarį... į Kamuškį Rusijoje, apgyvendino butuose ir nusiuntė dirbt į audimo fabriką.

Vis dar tęsėsi karas. Buvo deficitas, mokėjo tik už darbo dieną, kad galima būtų nupirkti nors kokio maisto. Moteris prisimena, kaip su šeimininke dvi savaites virė sriubą su griežčiais, o džiovintos bulvių lupenos kvepėjo kaip sausainiai.

Kai Marija susirgo ir negalėjo eiti į darbą, jai, aišku, niekas nemokėjo. Badas primindavo apie save. Todėl ji su džiaugsmu priėmė nepažįstamos moters pasiūlymą, kuri žadėjo ją pristatyti namo. Pagal vyro dokumentus, kuris buvo karo invalidas, toji išveždavo merginas iš Rusijos ir taip užsidirbdavo. Aišku, labai rizikavo – pabėgėlius gaudė NKVD atstovai, tačiau noras išgyventi buvo stipresnis.

Su mama susitiko. Tačiau ne iš karto mano pašnekovei tapo ramu po jos sparnu. Kažkas iš kaimo pranešė apie dukrą-pabėgėlę. Dar pusmetį ji slėpėsi nuo persekiotojų kapinėse, miške, rugiuose...

Po karo kurį laiką kankino gaujos. Vogdavo iš savo kraštiečių, prievartaudavo merginas. Atnešė nelaimę ir į Marijos Žych šeimą. Nužudė svainį, o vyrui po vieno iš susitikimo su jais atsirado problemų su širdimi.

Palaipsniui gyvenimas gerėjo. 1956 jaunoji Žych šeima įstojo į kolūkį. Moteris dirbo grandies vadove, augino vaikus.

Laimė – šeimoje

Tuo įsitikinusi Marija Martinovna. Be dešimties proanūkių, marčios Galinos Ivanovnos Žych, svarsto, neišgyventų sūnaus, dukros ir anūkės netekties.

– Su Galina man iš tiesų pasisekė. Ji slaugė mane po koronaviruso, pastatė ant kojų, – sako moteris ir nusišypso: – Aš turtinga. Turiu tiek artimųjų! Meldžiuosi už jų ir visų gerų žmonių sveikatą.

Marina KONDRATOVIČ.

Autorės nuotraukos.

Iš rusų kalbos vertė Leonid IVAŠKO

Добавление комментария
CAPTCHA
*